Kaip Šiaulių regiono sportininkai ruošiasi žiemos sezonui: treniruočių gudrybės ir patarimai

Rudenį Šiauliuose oras keičiasi greičiau nei nuotaikos – dar vakar saulė šildė skruostus prie Talkšos ežero, o šįryt jau reikėjo ieškoti pirštinių. Būtent tokiu laikotarpiu, kai gamta pati primena, jog žiema čia pat, regiono sportininkai pradeda savo tylų, bet atkaklų karą su savimi. Ne su varžovais – su savimi.

Kai treniruoklių salė tampa antraisiais namais

Aplankius vieną iš miesto sporto klubų spalio pabaigoje, akivaizdu – žmonių daugėja. Slidininkai, bėgikai, net krepšininkai, kurių sezonas dar nesibaigęs, čia atvyksta tarsi į ritualą. Vienas treneris, dirbantis su jaunaisiais slidininkais jau daugiau nei dešimtmetį, sako paprastai: „Sniego dar nėra, bet kojos turi būti pasiruošusios jį sutikti.“ Ir šioje frazėje slypi visa filosofija – rudens mėnesiais dirbama ne tiek dėl rezultato, kiek dėl pamato, ant kurio vėliau statoma visa žiemos sezono statyba.

Imitacinės treniruotės su ritmiškais lazdų judesiais, čiuožimo technikos atkartojimas ant asfalto su ratukiniais slidėmis – tai vaizdai, kuriuos galima pamatyti Šiaulių priemiesčių keliukuose kiekvieną rytą. Praeiviai kartais sustoja pasižiūrėti, nesuprasdami, kodėl žmogus su slidėmis ant ratukų taip atkakliai kopia į kalniuką prie Rėkyvos.

Alsavimas, kurio niekas nemato

Vienas dažniausiai pamirštamas dalykas – kvėpavimo pratimai. Regiono sveikatingumo specialistė, dirbanti su ištvermės sporto atstovais, pastebi, kad daugelis mėgėjų per daug dėmesio skiria raumenims, o pamiršta plaučius. „Šaltas oras – tai iššūkis kvėpavimo takams. Jei nepratini organizmo palaipsniui, žiemą gali laukti nemalonios staigmenos“, – sako ji. Todėl treniruotės lauke, net kai temperatūra krenta žemiau nulio, tampa būtinybe, o ne pasirinkimu.

Kai kurie sportininkai renkasi ir specifines kvėpavimo technikas – lėtą, giluminį kvėpavimą per nosį, kuris padeda sušildyti orą prieš jam pasiekiant plaučius. Skamba paprastai, tačiau praktikoje tai reikalauja disciplinos, kurios ne visi turi kantrybės išmokti.

Ekipuotė – ne prabanga, o būtinybė

Kalbant su vietiniais bėgikais, dažnai išgirsi tą patį: geras termoreguliacinis apatinis trikotažas gali nulemti, ar treniruotė bus malonumas, ar kančia. Šiauliečiai, kurie jau ne vienerius metus bėgioja žiemą, pripažįsta – sluoksniuotos aprangos principas veikia geriausiai. Trys plonesni sluoksniai šildo geriau nei vienas storas, o galimybė nusivilkti vieną iš jų pusiaukelėje leidžia išvengti perkaitimo.

Batų pasirinkimas – kitas skausmingas klausimas. Slidus asfaltas, apšalęs takas prie Kryžių kalno link vedančio kelio – tai vietos, kur netinkama avalynė gali baigtis ne tik sumuštu keliu, bet ir prarastu pasitikėjimu savimi visam sezonui.

Bendruomenė, kuri laiko kartu

Įdomu tai, kad daugelis regiono sportininkų, nepriklausomai nuo disciplinos, mini vieną ir tą patį – bendrumo jausmą. Treniruotės grupėje, net jei tai tik trys ar keturi žmonės, susitinkantys ankstų rytą prie stadiono, tampa tuo, kas padeda ištverti tamsiausius ir šalčiausius mėnesius. Vienas maratonininkas juokiasi: „Vienas nebūčiau išėjęs pro duris, kai lauke minus penki ir dar tamsu kaip nakčia. Bet kai žinai, kad kažkas jau laukia prie tako – kitaip nusiteiki.“

Būtent šis socialinis aspektas, dažnai nutylimas kalbant apie sportinį pasirengimą, iš tiesų yra vienas svarbiausių. Treniruotės planas gali būti tobulas popieriuje, tačiau be motyvacijos jis liks tik popieriumi.

Vietoj taško – žvilgsnis į priekį, per iškvėptą garą šaltyje

Kai vėl pasnigs Šiauliuose, o Talkšos pakrantė pasidengs plonu ledo sluoksniu, dauguma šio regiono sportininkų jau bus pasiruošę – ne todėl, kad turėjo kažkokį stebuklingą planą, o todėl, kad kiekvieną rudens dieną darė mažus, nepastebimus darbus. Imitacinis judesys, kvėpavimo pratimas, papildomas sluoksnis aprangos, draugo skambutis su klausimu „ar eini rytoj?“ – iš tokių smulkmenų ir susideda tai, ką vėliau vadiname pasirengimu sezonui.

Gal ir nėra čia jokios paslapties, kurią verta užrašyti aukso raidėmis. Yra tik kantrybė, pasikartojimas ir noras vieną šaltą rytą vis tiek išeiti pro duris – net kai visas kūnas šaukia likti po antklode.